Kojotų žvynelių nustatymas gali būti keblus, turint omenyje, kad jis primena šunų ir vilkų išmatas. Bet kaip atrodo kojotų išmatos? „Gardenerdy“ atsako į šį klausimą pasakydamas, koks yra teisingas kojotų kakų identifikavimo būdas, atsižvelgiant į jo spalvą, formą, vietą ir daug daugiau.
Ar tu žinai?
Kojotai yra tokie puikūs plaukikai, kad jie apgynė Masačusetso Elžbietos salas, plaukdami iš jos žemyno.
Kojotas yra vidutinio dydžio gyvūnas, kadaise buvęs tik Amerikos šiaurės vakarų lygumose. Tačiau didėjantis žmonių kišimasis į gamtą, ypač po XIX amžiaus pabaigos, užtikrino ir pilkųjų vilkų ― pagrindinio kojoto varžovo decline mažėjimą, ir lengvą maisto likučių prieinamumą šiukšliadėžėse. Kojotai, kokie jie yra universalūs, greitai pasinaudojo situacija ir pasklido po visą Jungtines Valstijas, išskyrus Havajus.
Nors dėl storo kailio kojotai gali pasirodyti sunkūs, dauguma žmonių sveria tik nuo 30 iki 40 svarų. Jie yra žinomi dėl savo panašumo į šunis, vilkus ir lapes, o tai yra pateisinama, atsižvelgiant į tai, kad jie visi turi tą pačią šeimą. Tačiau didėjantis kojotų skaičius šalyje nepasisekė daugeliui žmonių, ypač ūkininkams, kurie dėl to kaltina savo gyvulių nužudymą. Be jo pastebėjimo, kojotos buvimas toje vietoje gali būti patvirtintas nustatant bet kokius kitus jo paliktus ženklus, pvz., Žvyną. Pažiūrėkime, kaip nustatyti kojotų išmatas.
Kojotų išmatos (kelių dienų senumo)
► Kojotų išmatos yra didelės, vamzdinės ir panašios į susuktą virvę su keliais segmentais.
► Išmatų skersmuo yra nuo ¾ iki 1,5 colio ir ilgis nuo 3 iki 5 colių. Patinų išmatos yra didesnės nei moterų, o didelių patinų ilgis gali siekti net 6–12 colių.
► Svarbi kojotų išmatų ypatybė yra tai, kad jie turi ilgus, garbanotus ir siaurėjančius galus.
► Jų išmatose yra gyvūninių ir augalinių medžiagų mišinys. Juose gali būti vabzdžių žarnos, plunksnos, kailis ir kaulai iš mažų žinduolių, tokių kaip žiurkės, pelės, kirčiai ir kiti graužikai, išskyrus triušius ir skerdenas. Šašlyje taip pat bus augalinių medžiagų, tokių kaip vaisiai, uogos, sėklos, riešutai ir žolė, kurie vartojami pašalinti jų virškinimo sistemoje esančius kailius ir žarnyno kirminus.
► Kojotų žvynelių spalva skiriasi priklausomai nuo jo raciono ir laiko, praėjusio nuo tuštinimosi. Mėsoje, kurioje gausu mėsos, dėl kraujo kiekio atsiranda tamsiai raudonos arba juodos spalvos šašai. Paprastai išmatos būna nuo tamsiai pilkos iki rudos spalvos. Laikui bėgant, dėl elementų poveikio jie būna balinti ir tampa šviesesni.
► Kojotų išmatoms dažniausiai trūksta kvapo, nors kartais jos turi kvapą.
► Išmatos dažniausiai susideda iš dviejų ar trijų turų, nors galimi ir daugiau skaičių, nes yra žinoma, kad kojotai naudoja komunalines linijas.
► Vasaromis žvynelyje yra daugiau vabzdžių ir uogų liekanų, todėl jis yra mažas, lūžtantis ir ryškių spalvų.
► Jis gali būti be formos arba pusiau skystas, jei gyvūno racione yra tik mėsa.
► Žiemomis žvyneliuose yra didesnė kailių ir kaulų dalelių dalis, nes būtent tuo metu kojotai vartoja daugiau mėsos. Išmatos žiemomis taip pat yra didesnės.
► Kojotų išmatos dažnai būna painiojamos su šunų ir vilkų, o tai kyla dėl tos pačios šeimos gyvūnų. Skirtumo tarp jų punktai yra šie:
- Kojotų išmatos rodo įvairias sudedamąsias dalis, turi siaurėjančius galus, mažesnius segmentus, neturi kvapo; šunų yra homogeniškesni (su grūdų kiekiu), trūksta smailėjančių galų, yra labiau segmentuoti ir turi atstumiantį kvapą.
- Kojotų išmatos yra lygesnės, jų skersmuo yra mažesnis nei 1 colis ir joje matomi mažesnių žinduolių likučiai; vilkų išmatos yra didesnės ir rodo didesnių žinduolių, tokių kaip elniai ir bebrai, liekanas.
► Kojotų išmatos dažniausiai būna takuose, kalvagūbriuose, sankryžose ir ant augmenijos ar uolienų grumstų. Jei takas yra netoli šlaito, išmatos paprastai bus dedamos šlaito apačioje arba viršutiniame taške.
► Manoma, kad kojotai naudoja savo išmatas ir šlapimą savo teritorijai žymėti ir perspėja konkurentus įsibrovinėti. Štai kodėl jų žvynelis dažniausiai būna tuose takuose, kur greičiausiai praeina daugiausia gyvūnų. Kitas svarbus ženklas yra ant žemės, šalia jų išmatų, randami įbrėžimai.
Priartėti prie kojotų išmatų yra gana saugu, o laukinės gamtos ekspertai netgi reguliariai jas tvarko, kad būtų atidžiau patikrinta. Tačiau stebint ar tvarkant bet kurio gyvūno išmatas reikia būti pakankamai atsargiems, nes juose gali būti infekcinių mikrobų, kai kurie jų netgi išsiskiria kaip ore esančios dalelės, kurias galima įkvėpti. Taigi, kai kitą kartą pamatysite kojotą savo kieme, prieš pradėdami dirbti, būtinai užsimeskite porą apsauginių pirštinių ir respiratorių.
